Ramiai sau sėdžiu pasiniūniuodama.
Kažkas nepatingėjo- Ištuštino mano vidų iki pat,pat...
Nepaliko nė trupinėlio.
Vistiek šypsaus- Beveik taip dirbtinai kaip mechaninė balerina nustojusi suktis.

Vėl noriu būti anonimu.

Kompiuteris - mano geriausias draugas.

Užteks žmonių, tegyvuoja robotai.

Apkabinti, prisiglausti.
Nusisukti, atsiklaupti- Pasimelsti.
Juoktis ir verkti.
Šypsotis ir džiaugtis.
Išeiti ir grįšti.
Liesti ir leistis liečiamai.
Alsuoti gyvenimu, ir iškvėpti mirtį.
Žingsniuoti šlapia pieva ir paslydus nugriūti. Valgyti cukrinę vatą ir gerti 'pepsi kolą'.Kepti blynus ir jų persivalgyti. Žingsniuoti šaligatviu ir nusilaužti batelio kulniuką. Susiplėšyti pėdkelnes lipant per tvorą ir bandant pabėgti nuo teisėsaugos pareigūnų. Mylėtis po žvaigždėtu dangum ir nerkreipti dėmesio į galimybę jog kažkas pamatys. Rizikuoti ir laimėti. Pabėgti ir GRĮŠTI.

Kai sergi vienatve, o nuo lūpų nedingsta šypsena tu tyliai balkone apkabini pati save, ir tai tik tam, kad būtum saugi, būtum ne viena.
Maža dalelė pasaulio. Maža dalelė pati savęs, kuri niekada nesužinos kas ir kodėl', o juk taip smalsu įkišti riestą nosytę į reikalus, kurie niekada nebus taip lengvai įkandami.

Lyg fėja, kuri užburia širdį meilei... O jausmus tyliai agonijai ir trupinėliui skausmo.
Mosuojanti savo stebuklinga lazdele palei žmonių nosis... Ir vaidinanti TĄ, kuria niekada netaps ir nebus.

Noriu atsiplėšti gabalėlį taurių jausmų... Ir godžiai suryti. Kad nebeliktų jums.
Noriu pripilti sklidiną taurę agonijos ir skausmo... Kad palengva stebėčiau kaip šios būsenos- Išgaruoja.

Oras dvelkiantis 'šviežiu' asfaltu, ir rudeniu... Kuris rodos tuoj, tuoj įžengs į namus, tačiau pabijojęs sustos ant slenksčio, ir neleis niekam praeit.
Pompastiškas laikas, kuris bėgte bėga pro akis tų, kurie kaip visuomet stovi vietoje...Ir guodžiasi 'Kaip sunku'.
Tyla, kuri spengia ausyse, atstodama pauksčių čiulbėjimą, į vakarą spėja pabosti.. Lygiai taip pat kaip nauja daina, kurios klausomasi šimtą kartų dienoje.

Norėjau degančios odos kvapo mintyse.
Norėjau raudonų lūpų anspaudo savo jausmuose.
Norėjau širdies kišenėje.
Ir svajonių, kurias sugniaužčiau kumštyje.
Aš daug norėjau...
Ir mažai gavau.

Troškau citrinų sultyse išmirkyto balso...
Ir akių, kurios pritvinkusios skausmo.
Norėjau saldžių ašarų, ir velniškai kartaus juoko naktimis...
Norėjau jog cinamonas susigertų į smilkinius...
O svajos rastų devynis debesis... Su dešimtu.

Šiandien norėčiau ant visų pykti, ir su niekuo nešnekėti.
Šiandien norėčiau barti mažus vaikus, o gal ir pati jų turėti.

Eilinis klaustukas, po kurio padetas didelis sauktukas. Lyg verciantis patiketi tuo, kuo negali tiket.
Lyg raginantis apsispresti, kai viskas jau seniai nuspresta uz tave... Tik tai dar nereiskia kad tavo labui bei naudai tos, kuri viska norejo 'tvarkyti' pati.

Senokai galvojau.
Senokai lėkiau didžiuliu greičiu, kai vėjas plaiksto tamsius plaukus, o akys spindi, atskleisdamos tai, jog širdis bebaigianti iššokt iš krūtinės.
Senokai svajojau...
Atsisėdusi ant žalios žolės, senokai gaudžiau plaštakes, vis tikėdama, jog jos pačios atskris ir nutups.
Senokai džiaugiausi...
Nuoširdžiai šypsojausi, bei tyrai ir švelniai nusijuokiau.
Senokai išsakiau išpažintį pati sau...
Vien tam, kad kaip žmonės sako - "Ant širdies palengvėtų".

Cris vs Ringaile